Kūnas mena viską

Atsidarius po poros mėnesių substack radau šį juodraštį. Tekstas rašytas rugpjūčio mėn. Tai tiesiog juo ir dalinuosi.

Prieš savaitę pajutau, kad sergu. Atrodė, kad labai skauda gerklę, bet vėliau paaiškėjo, kad opelė ant liežuvio. Sako - nusilpęs imunitetas.

Šiais metais gyvenu su nuolat pasikatojančiu gerklės skausmu, opelėmis burnos ertmėje. Man tai toks savotiškas kūno protestas prieš mano pačios tylą, kai labai reikia netylėti.

Opelė jau beveik savaitę ir gyvenu su diskomfortu valgyti ir kalbėti. Bet šiandien eidama pagalvojau, kad prie fizinio skausmo galima priprasti, su juo gyventi, kad ir kaip jis vargintų. Bet man sunkiausia gyventi su dvasiniu skausmu ir žinoma stresu. Bet fizinis skausmas dažniausiai ir yra streso aidas. Žaizdos burnoje parodo, kad tylėti yra skausmingiau nei kalbėti.

Terapijoje daug kalbėjome apie savo balso atradimą. Jaučiuosi jo dar neatradusi. Ir kūnas man vis tai primena. Draugė vieną kart užsiminė, kad mano meilės kalba - dovanos. Tik labai sunku apdovanoti save. Meile, dėmesiu, rūpesčiu. Meilės kalba dažniausiai būna be žodžių, bet man atrodo man didžiausia dovana sau būtų prabilti.

Turiu
tik vieną norą:

kalbėti
žodžiu
tikru,

suprantamu,
trumpu

kalbėti
į pačią širdį
tiems, kurie
dar
girdi,
giliai, po
ledu.

J. Mekas